2004-10-22 nr. 3020


Parengė GIEDRĖ ČIUŽAITĖ

Kiek daugiau nei prieš metus Vilniaus mokytojų namuose nuskambėjo pirmasis tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai – aš". Prasidėjo jis Lietuvos ir užsienio atlikėjų bei poetų diskusija "Bardų muzikos ypatumai, metamorfozės ir vieta po saule". Kalbėjosi bardai Vytautas Kernagis, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis, Algis Svidinskas, kompozitoriai Laimis Vilkončius, Algirdas Klova, poetas Sigitas Geda bei svečiai iš Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Farerų salų. Diskusiją vedė Vaidas Jauniškis.

Spalio 22–24 dienomis vyksiančio antrojo festivalio "Tai – aš" išvakarėse spausdiname minėtos diskusijos ištrauką.

 

V.Kernagis. Kai dainuoju Juozo Erlicko "Kolorado vabalus", tai yra dainuojamoji poezija? O kai Danielius Sakadolskis dainuoja Sigitą Gedą, – irgi dainuojamoji poezija?

Ne. Yra susiformavęs toks stereotipas: dainuojamoji poezija – truputį dramatiška, būtinai su gitara ir truputį graudžiai…

O. Ditkovskis. Intymiai.

V.Kernagis. Taip, intymiai. Šiame kameriniame žanre žodis iškyla aukščiau už muziką, todėl dainuojamosios poezijos baladės turbūt ypatinga muzika nepasižymi. Tai nėra šlageriai. Juk nepaniūniuosi kokios "Severiutės". Kai tik pradedi pjaustyti gabaliukais, nieko neišeina. Beje, dainuojamoji poezija, sakykime, Sporto rūmuose žlunga. Nes jai reikia visiškos tylos, įsiklausymo ir pagarbos žodžiui.

A.Svidinskas. Jūs turbūt pasakėte esminį dalyką. Tą dainuojamosios poezijos požymį, kai tekstas iškyla šiek tiek aukščiau muzikos.

A.Klova. Nes jeigu ne taip, tai kiekviena daina, parašyta pagal poetinį tekstą, būtų dainuojamoji poezija.

V.Kernagis. Ne.

V. Jauniškis. Populiariausias dainuojamosios poezijos autorius Vakaruose buvo Raineris Marija Rilke. Ar jis dėl to buvo labiau žinomas Vokietijoje? Kaip reaguoja Sigitas Geda į savo dainuojamąją poeziją? Ar Jums reikia, kad Jūsų eiles dainuotų, ar malonu?

S.Geda. Aš sutikau čia ateiti, kadangi dainavimas, t.y. jūs, žmonės, kurie dainuojate, labai padedate tai poezijai, kuri yra rašoma. Ne man vienam, o daugeliui poetų padedate, nes daugelis žmonių skaityti nemėgsta.

A.Klova. Jie paprasčiausiai nemoka jos skaityti.

S.Geda. Taip. Arba skaito ją kaip laikraštį. Gerai, kad jūs paminėjote Rilkę: jį per Antrąjį pasaulinį karą rasdavo beveik kiekvieno užmušto austro ar vokiečio kuprinėje. Rilke tuo metu buvo jaunimo dievukas...

Poetai dažnai nedainuoja dėl to, kad neturi balso. Bet, man atrodo, ateity…Ateitį turi dainuojantys poetai, tie, kuriems nereikia pagalbos.

V.Kernagis. Norėčiau pridurti. Balsas nėra pagrindinis dalykas dainuojant poeziją. Nes dainuojamąją poeziją gali padainuot užkimęs, superžemu balsu, superaukštai. Balsas neturi jokios reikšmės, o tembras turi. Ir klausa. Visų pirma klausa. O ar tavo balsas graaa-žuuus, ar tavo balsas šlykštus, – nesvarbu. Svarbiausia, kad žodis nežūva.

S.Geda. Yra toks Josifo Brodskio pasakymas: "Poezija – tai toks menas, kuris sunkiai atskiriamas nuo semantikos". Asmenybė bręsta su semantika, t.y. su reikšmėmis. Jeigu žmogus bręsta, jis nori kažką pasakyti: ar už valdžią, ar prieš, ar už gyvenimą, ar už mirtį… Tokiu būdu jie formuoja savo repertuarą. Man ir Lietuvoje geriausi dainininkai tie, kurie yra asmenybės, turi savo repertuarą. Dainuoti galima vienokiu ir kitokiu stiliumi. Tai charakterio reikalas, bet jeigu nėra asmenybės… Man regis, kitas poetas beveik neturi balso. Bet yra geras artistas. Kai rečituoja Mekas ar Martinaitis – irgi smagu klausyti.

V.Kernagis. Todėl, kad tai daro Martinaitis. Jeigu tai būtų Petraitis, būtų sunkiau. O, Sigitai, ar esi girdėjęs savo poezijos interpretaciją, kuri tau nepriimtina, kuri tave sunervino, nuo kurios tau bloga?

S.Geda. Aš ne iš tų, kurie nervintųsi. Jau vien gerai, kad dainuoja. Vadinasi, žmogui tai svarbu. Jeigu jis tave mėgdžioja… Tai irgi nieko. Tu parašei tekstą, ir jau tu nesi jo šeimininkas. Kaip Baranauskas. Ir mano tėvas dainuodavo, ir jūsų tėvai. Ar Maironis, kurį visi mokame padainuoti.

A.Svidinskas. Tekstas turi būti taip vidujai pajaustas, kad būtų asmeniškai labai svarbus. Nes, pavyzdžiui, estradoje dainuoja bet ką – "la la la", žino, kad gaus honorarą…O čia tu turi gyventi tuo tekstu.

L.Vilkončius. Algi, niekada nesakyk to estradininkams. Jie niekuomet nesutiks su tavimi.

V.Kernagis. Ir aš nesutikčiau. Jeigu aš kiekvieną tekstą išgyvenčiau, tai aš iš proto išeičiau. Jeigu kiekvieną kartą dainuodamas "Severiutę" pradėčiau verkti, nes man gaila tos Severiutės, tai žmonės manęs neklausytų. Vis tiek čia jau vaidybos dalykai, tarp manęs ir teksto privalo likti atstumas. Aš neturiu susitapatinti. Tuo labiau kad aš nesu Severiutė, o aš – Vytautas Kernagis, kuris dainuoja apie Severiutę arba apie santechniką, arba apie strazdą.

A.Svidinskas. Aš turiu omeny, kad tai, ką dainuoji, turi būti arti, turi būti svarbu. Aš nekalbu apie susitapatinimą.

V.Kernagis. Niekad nedainuoju tekstų, kurie man nėra artimi. Aš juos atmetu.

L.Vilkončius. Antrindami vienas kitam, Algis su Sigitu pasakė, kad poeziją reikia mokėti skaityti. Kad nemokantys jos skaityti skaito ją kaip laikraščius. Bardas padeda skaitytojui.

Bet abejoju, ar teksto iškėlimas į pirmą vietą yra pagrindinis dainuojamosios poezijos bruožas. Nežinau tokio muzikinio vokalinio kūrinio, kur tekstas yra nesvarbus. Pritariu kolegai, kuris pasakė, kad yra gera ir bloga muzika. Tekstas visur yra svarbus.

Manyčiau, kad skiriamasis bruožas yra ne tas. Bardas pats atlieka savo kūrinį. Kiti autoriai, kurie kuria, retai kada atlieka. Tai vienas iš skiriamųjų bruožų. Dar gitara. Tai yra dažniausiai, bet ne visada.

Tekstas iš tikro yra labai svarbus. Todėl antrinu Vytautui, kad daugiausia poeziją dainuoja aktoriai. Jie sugeba padėti skaityti. Juk šalia semantikos yra kiekvieno žodžio fonetika. Ir Sigitas čia yra didžiausias meistras. Vytai, prisimeni, kaip jis mums skaitė: "Žiurkė, su žiurkėm…" Jis pats skaitė šitaip, jis jaučia fonetiką.

Bardai būna geri ir blogi. Gerieji, kurie tampa populiarūs, sugeba išgirsti tą fonetiką. Savo muzika ją perduoda. Bet skaitymas – kaip ir pjesės, dramos kūrinio – gali būti vis kitoks.

Vadinasi, ir tekstas gali būti kitoks, akcentai kitaip sudėlioti – muzikiniai, fonetiniai. Ilgasis balsis ir trumpa gaida yra retai dainuojami, nemanau, kad kas nors būtinai skaičiuoja, tiesiog žmogus jaučia.

V.Jauniškis. Mes priėjome prie tam tikros interpretacijos…Dauguma mūsų bardų – aktoriai. Jų ir klausiu: kodėl dainuojate?

O. Ditkovskis. Man tai yra gyvenimo būdas. Tai iš mano vidaus kylantis dalykas, jis nereikalauja pastangų.

V.Jauniškis. Tu pradėjai kurti dainas, prieš tapdamas aktorium. Ar amžius veikia tos pačios dainos interpretaciją?

O. Ditkovskis. Be abejo. Kai pirmą kartą paimi instrumentą, tu groji vienaip, o po 20 metų – visai kitaip.

V.Kernagis. Kartą girdėjau, kaip vienas žymus sportininkas atliko mano dainuojamosios poezijos kūrinį. Tai jau nebebuvo dainuojamoji poezija…Nors ta pati daina, tie patys žodžiai, tie patys akordai.

S.Geda. Ar pyktelėjai?

V.Kernagis. Na, ne… Atrodo, išėjau… Jis pabandė tą mano kūrinį dainuot, bet tai neturėjo nieko bendra… Asmenybė turi būti. Scenoje asmenybė daug ką reiškia. Grįžkim prie poezijos. Tie bardai, kurie įsigilina į poeziją, paskui pateikia ją suprantamesne forma. Nes, įdėjus į poeziją muziką, ji tampa demokratiškesnė ir prieinamesnė, lyg ir jaunatviškesnė. Taigi bardai atlieka tą "juodą darbą": sudeda akcentus, sudeda tai, kas tarp eilučių, padaro pauzę, kuri skaitant praslystų... Iš čia ir atsiranda tas mokėjimas perteikti. Tai turi daryti pasiruošę žmonės. Nežinau, ar yra žmonių, iš prigimties pasiruošusių skaityti poeziją, vis tiek turi mokytis, priprasti.

O aktoriai yra priversti poeziją skaityt, interpretuot, suvokti, – tai yra jų profesija, to juos moko, geriau ar blogiau, bet vis tiek juos moko tai daryti. Gal dėl to būtent aktoriai Lietuvoje atstovauja dainuojamajai poezijai.

Esu parašęs keletą savų tekstų, bet per koncertus sakau, kad tai nėra dainuojamoji poezija, tai – lyrinio dienoraščio puslapiai. Dainuojamąją poeziją, man atrodo, yra truputį sunkiau kurti.

Dirbau Palangoj ir žinau, kaip žmonės laukia Erlicko. Ir kaip kartais, truputį dantis sukandę, išklauso kai kurias "Strazdo" dainas. Jiems taip pat reikia pastangų, kad mane išklausytų, o paskui atsipalaiduoja, kai pradedi dainuot "Išeinu. Palieku tave…", ir jau viskas gerai. Bet tai jau yra "bardizmas", o ne dainuojamoji poezija. Dainuojamoji poezija reikalauja iš klausytojų pastangų. Kartais truputį nenoriai, bet žmogus įsijaučia į tą baladę, jis supranta, ir tada jam pradeda patikt. Ir tai yra vienas geriausių dalykų, ką mes galime padaryti. Žmogus suranda laiko įsiklausyti į gražų dalyką, sustoti, įsižiūrėti...