Paskutinė scena

Man belieka kvatoti.

Liečiant nudaužtą vėjo delną,
Lūpas į širdį sudėjus.
Rikiuoti sapnus
Traukinius į paveiklsus
Kraujo bėgiais varyti dūstantį nuovargiu žmogų
Mažais nukarpytais sparnais.
Nufilmuota.

Ir laikas bus juodai baltas
Kai viskas iškris dantimis
Prasmirdusios dievu vienatvės
Akimis jų visų, kurių nebijau, tiktai virpu
Kaip įsuktas žalias vilkelis

Susikalsiu sau mamą iš mėnesio
Iš pirštų darysiu bures pamišėlio vėjui sugauti
Ir niekas daugiau neateis -

Nuskurdusių dvasių namuos
Pro kiekvieną langą iššokęs
Negyvas labiau nei tikėjotės
Raišas ir tuščias per pilnatį
Sniegą karpysiu

Nusiliesiu ir tėvą iš lėto
Lūpas į širdį sudėsiu
Negirdėsiu vardų
Tiktai inkščiantį nerimą gyvio
Kažkur palei kojas merdinčio

Ir beliks vienas juokas:
Nusipraust ir ganytis po debesį
Prasmirdusios dievo kalvės
Vyti pamišėlį bėgiais įrėmintu traukiniu,
Atleisti gaiduką

Ir kvatoti –

Kaip tyliai ir negražiai
Šiąnakt mirštat
- - -

Nubudai?
Beveik jau baigiau.
Vienas žodis teliko.

Rekomenduoja skaityti (20)

Skaitovai