KAI ILSISI...

Širdie, širdie
į voratinklį puolęs drugeli…
Tu – tokia maža,
bet kiek jausmo talpinti galinti.
Gnaiboma šalnų,
gruodu stingdoma retkarčiais blyksteli
spinduliu šviesiu
ir vėl šaukiama
išbraidyti tamsybėse klystkelių.

Toks gyvenimas,–
pasakysi man,– jis – būna juk rimtas.
Dulkė tik – žmogus,
laiko vieškelius minti
tenka jam kasdien.
Aš prisiimu tai tarsi Atgailą.
Tyloje – malda,
tyloje – glostau vaikišką atvaizdą.

Pasagą nukalt,
kuri šviestų ir teiktų tau džiugesį
dar norėčiau. Gal…
širdį, ji – nerami, net sudužusi,
įdavė - turiu.
Čia – strazdų lizdai, krankia ir varnas.
Ir dažnai, dažnai
lūžta mano vilties trapus sparnas.

Ak, širdie, širdie –
į voratinklį puolęs drugeli…
Ji – tokia gležna,
bet byrėti dar žiedlapiais gali.
Susirinks šukes,
sudėlios į paveikslą... nudžiuginti
žemėn atsiųsta.
Kai ji ilsisi – neikit, nebudinkit.

Rekomenduoja skaityti (1)