--

skaistybės nuospaudos ant vaidilučių lūpų,
nesugautos auksinės žuvelės,-
naivumos idilė sutemoms sprunkant
į dylančios mėnesienos virtuvės kertes
išsaugoti save tarp apsvaigusių vyno dulkių,
kol saulė godžiai ragauja alveoles
nuo išvirkščio Ievos rūbo.
Taip, tai troškimas nusimesti nuo pečių
lytėjimo naštą,
panardinti veidą smėlyje iki kito atoslūgio,
upėse, skiriančiose ežerus.
Laikas:
seklumoje užklimpstantys plaustai iš akių,
plazdantys naktinio kalėjimo irklai,
viskas pasroviui,
tik aš,
prieš srovę plukdomas palaimingų gomurio virpčiojimų,
pranašaujančių audrą,
aš kaip dulkė kryžkelėje pas Viešpatį -
paklydau.

Rekomenduoja skaityti (0)