Ir akys vėl regi, prie tūkstančio akių svetimų.
Po vieną sulipę į karstą, galėsim ištarti: myliu.
Po dar kelių šimtmečių lauksim,
Kada medžiams ims krist nuo šakų,
Pati virvė sakuota pavirtus drugiu.
Ir kūnas iš išgąsčio blykšta,
Sarkazmas iš liūdesio trykšta…